Didžiosios kinų sienos ilgis siekia tūkstančius kilometrų.

Niekas negali tiksliai pasakyti, kada Didžioji kinų siena buvo pradėta statyti, tačiau istorijos šaltiniai nurodo, jog jai pradžią davė Džou dinastijos laikais imtos statyti gynybinės tvirtovės, kuriomis siekta užkirsti kelią į Kiniją priešiškai nusiteikusioms tautoms.

Vėliau, maždaug nuo 770-ųjų iki 474-ųjų metų prieš mūsų erą tvirtovių statyba buvo tęsiama, siekiant apsisaugoti nuo galimų užkariautojų puolimų.

Visos šios tvirtovės į vieną sujungtos buvo tik Čingų dinastijos laikotarpiu, valdant imperatoriui Čin Ši Huangui, kuris buvo viena iš svarbiausių visos Kinijos istorijos asmenybių. Būtent jis Kinijos teritorijoje sukūrė pirmąją ištisą imperiją.

221-aisiais metais prieš mūsų erą įkūręs imperiją, Čin Ši Huangas įsakė pastatyti Didžiąją kinų sieną. Jis laikomas pirmuoju šalies valdovu, sumaniusiu sujungti visus senus bei naujai pastatytus gynybinius įtvirtinimus į vieną.

Be gynybinės funkcijos, siena vaidino ir dar vieną svarbų vaidmenį. Ji simbolizavo beribę imperatoriaus valdžią ir jėgą.

Būdamas trylikos metų amžiaus, Čin Ši Huangas iš savo tėvo paveldėjo Čingų karalystės valdovo sostą. 221-aisiais metais prieš mūsų erą čingams užkariavus kitas šešias tuometines karalystes, Kinija pirmą kartą istorijoje tapo vientisa imperija.

Nors Čin Ši Huangas valdė Kinija tik truputį ilgiau nei dešimt metų, per šį laiką jis spėjo pakloti kinų kultūros pamatus. Imperatorius suvienodino rašmenis bei įvedė vienodą piniginį vienetą.

Didelės reikšmės turėjo ir vienodų svorio bei ilgio matų įvedimas. Šios reformos akivaizdžiai praturtino tiek šalies ekonomiką, tiek ir kultūrinį bendradarbiavimą.

Vis dėlto, Čin Ši Huangas buvo ne geraširdis valdovas, o žiaurus tironas, siekęs standartizuoti ne tik piniginius vienetus, bet ir imperijos gyventojų mąstymą. Imperatoriaus šalininkai buvo įsitikinę, jog savo esme žmonės yra blogi, todėl nusipelno gyventi sunkiomis sąlygomis. Čin Ši Huangas sudegino didžiąją dalį Kinijos konfucianistinės literatūros siekiant užkirsti kelią žmonėms laisvai mąstyti. Kitaip mąstančius žmones imperatorius laikė didžiausiais savo priešais ir dėl šios priežasties tūkstančius šalies šviesuolių vertė dirbti katorgiškus darbus Didžiosios kinų sienos statybose.

Čin Ši Huangas statė Didžiąją kinų sieną, norėdamas apsisaugoti nuo galimų kaimyninių tautų, ypač mongolų, išpuolių. Sienos statyboms buvo ieškoma nusikaltėlių, muzikantų, mokytojų, rašytojų ir paprastų darbininkų. Spėjama, jog šiaurinėje šalies dalyje ją statė iš viso apie milijoną žmonių. Be to, imperatoriaus kariuomenė saugojo šiaurinę imperijos sieną ir darbininkus nuo galimų priešų antpuolių.

Didžiosios kinų sienos statybose žmonės dirbo dieną naktį. Tie, kurie skundėsi ar bandė pabėgti, buvo laidojami gyvi, todėl daugelis darbininkų statė sieną iki pat gyvenimo pabaigos.

Čin Ši Huangas buvo įsitikinęs, jog nuolatinis gyventojų engimas padės Čingų dinastijai ilgai išsilaikyti valdžioje. Vis dėlto, jis nebuvo teisus – praėjus vos metams po imperatoriaus mirties kilo sukilimas, kurio metu Čingų dinastija buvo nuversta. Kinija atsidūrė chaotiškoje situacijoje, o šiaurinę šalies sieną vis dažniau ėmė puldinėti žiauri Šiongnu genčių sąjunga.

206-aisiais metais prieš mūsų erą valdžią Kinijoje perėmė Chanų dinastija, davusi pradžią Kinijos švietimo sistemai ir sugebėjusi baigti septyniasdešimt metų trukusius karus su Šiongnu gentimis.
Chanų dinastijos valdovai Didžiojoje kinų sienoje įrengė daugybę apsaugos bokštų, tačiau dar labiau prie Didžiosios kinų sienos statybos prisidėjo Mingų dinastija, valdžiusi Kiniją nuo 1386-ųjų iki 1644-ųjų metų. Dabartinę savo formą siena įgavo būtent Mingų dinastijos valdymo laikotarpiu. Mingų dinastija siekė pastatyti kaip įmanoma didesnę sieną dėl tos priežasties, jog dinastiją vis dar baugino galimi mongolų išpuoliai. Efektyvi sienos statyba nebūtų buvusi įmanoma be puikios plytų gamybos technologijos. Tais laikais, kuomet Europoje pagrindinė statybinė medžiaga vis dar buvo tašytas akmuo, kinai jau turėjo puikiausias plytų gamyklas, kuriose pagamintos plytos buvo tokios pat patvarios, kaip ir šiandien gaminamos betono plokštės.

Per paskutinį šimtmetį Didžioji kinų siena buvo spėjusi tapti ir vietinių žemdirbių statybinių medžiagų šaltiniu, kas gerokai pristabdė sienos restauravimo darbus. 1987-aisiais metais UNESCO įtraukė Didžiąją kinų sieną į Pasaulio paveldo sąrašą.

Autorius: Juha Leino
Vertėjas: Aurelijus Briedis